Jei galvojate, kad aš planuoju naujus modelius parduotuvės gimtadieniams ar kitoms progoms ir be progų, tai labai klystate – tai modeliai mane planuoja. Aš galiu ginčytis, nesutikti, atidėlioti, rizikuodama prarasti kokį, kol jis nebeteks kantrybės ir susiras kitą mezgėją, bet patys atkakliausi ilgam apsigyvena mano galvoje ir nuolat primena save tai žydinčiomis pakelėmis, tai geltonų lapų raštais, tai sniegulių šokiais, tai nuolat besikeičiančiais dangaus vaizdais.
Dangaus vaizdai pradžioje mano galvoje elgėsi kukliai ir sutiko su pora kojinių. Na, gal norėjo ne vienos poros, bet trumpam ir ta pasitenkino. Labai trumpam. Netrukus nusprendė, kad dvarininko statusas per žemas, norėtų jie dabar karaliauti didesniuose plotuose, tai yra, megztinyje. Ačiū ir už tai, kad ne antklodėje. Kol kas;).
Idėja – ta pati, kaip ir kojinėse. Mezgi atskirus segmentus skirtingomis spalvomis iš margų dangaus spalvų siūlų (ne pereinamų, o būtent smulkiai ar netvarkingai kaip Wunderklecks margintų). Su kojinėmis viskas buvo gerai – dažniausiai taip marginti yra kojininiai siūlai, jie gražiausiai atrodo lygiame mezgime, kojinėms tinkamame. Bet tie patys siūlai buvo vieninteliai ir patys geriausi kandidatai ir megztiniui. Lygių akių plotai plonais virbalais? Daug atsiras norinčių nueiti tuo pat keliu?
Sąžiningai ilgai sukau galvą, kaip reikalą supaprastinti (ir kiek pastorinti) – angliškas stulpelis, perlinis, moherio priedai? Visa ardė švarų ir gražų paties siūlo margavimą ir aš leidausi savo idėjos vedama…
Kai į galvą ateina sudėtingas modelis, baisiai smagu įdarbinti savo meistriškumą, širdis džiaugiasi, kad ir kokį menką pagudrinimą dar sugalvojus, o nuo šitos idėjos mano savimeilė apsipylė kruvinomis ašaromis: „Aš gi galiu daug daugiau!!!” Kol ji vargšė visą laiką tyliai šniurkščiojo, aš susirinkau spalvas ir leidau joms dėliotis, kaip pačios norėjo, sutikdama net su tuo, kad šviesi juosta bus plačiausioje mano vietoje, jei jau mano dangui norisi tokiu eiliškumu keistis;).
Modelį pasirinkau patį paprasčiausią – klasikinį ofisinį užsegamą megztuką trikampiu kaklu su dviem tvarkingomis įleidžiamomis kišenėmis apačioje
ir viena mažyte prie širdies saulei nusileisti (taip jau išėjo, kad po skaidraus vasaros dienos dangaus iškart atsirado naktinis).
Užsegimo man reikėjo pilko ir būtent su balsvais lino plaušeliais ir kad jis pašviesėtų, kai naktis virsta diena, bet tikrai nebūtina pradėti tiek naujų kamuoliukų, puikiai sueis bet koks kojininis likutis.
Mano sagos – tikro dangaus lopinėliai, išlipdyti Kristinos ir kiekvieną kartą segantis jos man primena draugystės stebuklą, bet ir MZ turime dangiškų pasirinkimų;).
Kaip ir pačių įvairiausių pasirinkimų dangums, kurie pagal idėją neturi pereiti, juostos turėtų aiškiai skirtis. Bus proga dažniau žvilgtelt į dangų įkvėpimo beieškant;). O gal jums patiks megzti jas raštais vienspalviu siūlu? O gal norėsis sudėti ne dangaus, o pievos gabalėlius?
Modelio aprašymą rasite čia. Skaičiai yra tik vieno dydžio, nuotraukoje matomo, bet labai pasistengiau aprašyti patį principą, kad kiekvienas sau prisitaikytų.
Mano rankovės nėra simetriškos, bet – dangūs jūsų!
Kadangi taip margintų siūlų daugiausia rasime kojininių būrį, kodėl po visko nenusimezgus ir poros iš likučių?:)
{jcomments on}