Niekaip negaliu atspėti, kas šį megztuką daro tokiu ypatingu.
Estiškos vilnos spalvos – ne naujiena, kaip ir tiesus siluetas, ir juolab reglanas. Ne atradimas ir pridėtinės kišenės, nors jų vos riestis mėginantis kraštelis savo subtiliu judesiu taip glosto žvilgsnį…
Spėju, tas pats atidus įsiklausymas į save, siūlus, į gimstantį daiktą sukuria tokius paprastai nepaprastus dalykus. Nemačiau dukters, su kuria šiuo megztuku Irena dalinasi, bet prie jos jis lyg antra oda, tokia švytinti, tinkanti, tokia daili…
Gimė megztukas toli gražu ne idiliškai lengvai, spėtas ir paardyti, ir siūlų pritrūkti, ir pabosti. Ypač tas priekio prasegimas, bandytas ir tokiu, ir anokiu būdu, niekas nelipo, taip ir būtų likęs tas kraštelis neapdailintai besiriečiantis, bet pasirodžius vieną ketvirtadienį Irena pakliuvo į tokius perfekcioniščių gniaužtus, kad aš to kraštelio vietoje iš baimės būčiau nustojus raitytis, jokios apdailos nereikėtų. „Nusibodo” – prie gražių mezginių nederantis argumentas! Patyrusių mezgėjų patarimais aprūpinta kitą ketvirtadienį Irena pasirodė su tiesiog tobula priekio apdaila. Ir net kabutėmis užsegimui:).
Lyg šiltas rudens rūkas
ar iš rūko,
rudens rūkui atliepiantis,
po rudens rūką klaidžioti,
šiltu rūku apgaubiantis
megztukas rūke pasislėpti…
Irenos Žilienės megztas megztinis iš Aade Long 8/2 artistic (Lamb).{jcomments on}