Ne kartą apie tai rašiau – visą laiką sukausi tokioje aplinkoje, kur darbas buvo individualus ir liesdavosi su kito žmogaus tik tiek, kiek pats panorėdavai. Savo pasaulio matymą reikėjo rūpintis raiškiai parodyti, o ne derinti skonius bei požiūrius. Kolektyvinė veikla apsiribodavo bendrais pietumis (ir tuos gamindavo tikrai ne visi ir ne po lygiai, galėjai ramiai būti išvarytas tos dienos šefo iš virtuvės, jei negražiai pjaustei kopūstus ar bulvės kepimui nelabai estetiškai atrodė), o kolektyvinė kūryba atrodė iš fantastikos srities (ne tos, meninės, o tos, nesuvokiamos protu). Gal čia ne veikla, o mano galvos sandara tokia. Kito žmogaus menas man tiesiog kalbėjo arba ne, bet niekada niekada nekilo noras panaudoti jį kaip žaliavą ir pratęsti ką nors, perdirbti ar perkurti. Nelabai žinojau, kuo gyvenime būsiu ir ką dirbsiu, bet apie dailės mokytojo karjerą nesvarsčiau net nano sekundės, nes turi aktyviai kištis į unikalų kito žmogaus pasaulio matymą. Iki šiol nesuprantu, kaip tai veikia, bet batalionas labai sėkmingų (ir ne tokių) meno pedagogų įrodo, kad veikia ir dar kaip.
Pirmą kartą apie tai susimąsčiau prie spalvinimo knygelių. Vienas nupiešia, kiti nuspalvoja, gaudami kaskart vis kitoniškus paveiksliukus. Abu kūrėjai? (Pati esu jaunystėje spalvinusi stacijas vienai bažnyčiai, nes baltas gipsas nepakankamai patrauklus parapijiečiams rodėsi, bet tada apie tai nemąsčiau, nes jokio meno savo veikloj neįžiūrėjau.)
Mezgimas kiek sušvelnino tas užtvaras mano galvoje, nes jis toks… pusmenis;). Gali būti ir labai šedevras, gali būti ir tragiškas kičas (čia tai kaip ir tapyboje), o gali būti ir toks visai normalus amatas, nuleidžiantis šią veiklą iš meniškų padangių į realią žemišką kiekvienam prieinamą veiklą. Tas įžeminimas leido man laisviau žiūrėti į kito žmogaus darbus ir generuoti idėjas be jokios įtampos ir baimės pažeisti kieno unikalią idėjų materializaciją. Suderinti spalvas kito žmogaus megztiniui – tai ne patapyti kam ant viršaus. Kiek žmogus norės, tiek tavo pasiūlymais pasinaudos, norės, savaip viską eigoj pakreips, ne pasaulio likimas sprendžiasi, paprastas daiktas darosi. O kai tuos langus ir duris galvoje atidarai, tai daug geriau imi pasaulį matyti ir girdėti. Ir nebijai su juo artimiau pabendrauti. Ir netikėtai maloniai nustembi, kokie gražūs nauji bendri darbai atsiranda. Pateikti megzto kolektyvinio graffiti vizualizacijos savivaldybei jau nebegali, nes pats neturi žalio supratimo, kas bus, kai bus, bet kokie horizontai ima ir atsiveria!
Ką bendra turi mano ilgi postringavimai su megztinio nuotraukomis? Tą patį – bendrą darbą:).
Keisdama savo gyvenimo kryptį ir išvykdama kuriam laikui iš Lietuvos, Renata tvarkėsi įvairiausius reikalus, mezgamus tame tarpe. Pakalbėjom apie tokius nebaigtus darbus, kurių ir baigti nesinori, ir ardyti nei šis, nei tas. „Atnešk, – sakau, – čia chebrai, pamatysi, kaip apsidžiaugs ir panaudos”. Renata atnešė ne vieną maišą ir vieno projekto nebenusiunčiau iki klubo stalo. Ne dėl to, kad man megztinių gyvenime trūktų, čia kalba ėjo jau apie meną, ne daiktą. Man labai labai patinka Renatos mezginiai, būtent jos unikalus raštų, spalvų, stiliaus ir medžiagos pajautimas. Ir megztinio jos taip norėjau, kaip žmonės aistringai perka muzikos įrašus ar paveikslus ant sienos, ne kaip tiesiog nešiojamo drabužio. Vienintelis niuansas – to megztinio buvo priekis ir nugara. Abu baigti.
Rankovių buvo tiek, kiek matosi apatinėje nuotraukoje. Ir dar siūlų, pilkų ir plytinių. Rankovėms ir kaklui.
Aš susisiuvau priekį su nugara ir gan ilgokai brandinau galvoje pabaigą. Ne iš baimės, mezgimas man niekada jokios baimės nekėlė, tiesiog norėjau pajusti, kaip viskas turi būti. Kokios turėjo būti rankovės, aš puikiai supratau iš jų pradžios ir iš pat pradžių supratau, kad jų netęsiu. Raštas mano mezgimo būdui pasirodė man per sudėtingas (pynutės kiekvienoje eilėje ir – svarbiausia! – kiekvienoje akyje), o ir sukaišiojus visus Renatos paliktus galus, supratau, kad reikia reikalus techniškai paprastinti. Su apdaila man užteko žaidimo originaliose detalėse.
Taip gražiai susiūtas kūnas ir gulėjo Renatos padovanotame maišelyje, kol vieną dieną viskas ėmė ir sustojo į vietas. Numezgiau ryškų vienspalvį kaklą, o rankovėms numatytą pilką suderinau su melanžinėm juostom, Drops Alpacos ne tik parduotuvės, mano asmeninės lentynos taip pat pilnos… Surinkau akis ir mezgiau rankoves nuo viršaus, gerų akių melanžines juostas atskirdama išvirkščių akių eilute, kuri turėjo sutapti su priekio dryžiais.
Abiejų rankovių pradžių dryžiai skiriasi ir jaučiu, Renata jei ir būtų tokius dariusi, greičiausiai vienodus, bet aš jau gavau vėliavą į rankas…;)
Pilką rankovių raštą atradau ne iš karto, pradžioje bandžiau dviejų akių pynutes įkomponuoti tarp keturių išvirkščių akių, paskui jas pakeičiau gerosiomis, nes išvirkščių akių ir pynių kontrastai atrodė per grubiai tokioje siauroje detalėje kaip rankovė.
Rankogalius pabaigiau Renatos numatytom pilkai plytinėm juostom.
Negaliu pasakyti, kad labai labai savo pabaiga esu patenkinta, bet padariau taip, kaip neįsitempdama ir nesijaudindama jaučiau. Artėja ruduo ir šildys mane toks bendras seseriškas projektas, kito idėjos, prie manęs prisitaikiusios.
Perduodu estafetės lazdelę toliau?
Renatos Blackutės megztas megztinis su mano pridėtomis rankovėmis ir priekiu. Siūlai – dviguba Drops Alpaca 517, 2925, 7240, 6309, 2916, 7238.{jcomments on}