Visiems turbūt yra pasitaikę, kai sugalvoji idėją, modelį, randi tinkamus, kaip atrodo tą akimirką, siūlus ir džiaugsmingai imiesi darbo.
Kartais siūlas ima ginčytis su tavimi jau pačioje pradžioje, bandydamas aiškintis santykius su raštu, mezgimo tankumu, visaip sukasi, kad tik niekaip neparodytų tos savo gražiosios gerosios pusės. Lyg prisimerkęs žiūrėtų tau į akis ir šaipytųsi: “Na, įmink mane! Neišeina?…”
O kartais siūlas nemurmėdamas ima bendradarbiauti, nesiginčija, neprieštarauja, kaip paklusnus vaikas, kurio galvelėje nežinai, koks patiekalas verda… Jis klusniai gula liepiamu siluetu, gražiai atskleidžia subtilias rašto detales, sukuria puošnią, jaukią ir elegantišką medžiagą.
Megztukas išskalbtas, jau nešiojamas, puikus daiktas net ir dabartinėmis dienomis. Ryte ir vakare neapsieisim be švarkelio, bet dieną jausimės gražiai ir komfortabiliai. Ir tada siūlas prasižioja ir pasako viską, ką nutylėjo viso proceso metu. Megztukas ima augti. Visomis kryptimis.
Jurga su juo nesiginčijo ir savo teisių neįrodinėjo. Ji įsiklausė į siūlą, išardė visą mezginį ir ėmėsi darbo iš naujo.
Lino ir viskozės deriniui, kuris iš principo formos nelaiko, bet prastu kritimu tai jau niekaip jo neapkaltinsi, ji parinko tokį laisvą kiek oversized modelį, neįspraustą į griežtos formos rėmus.
Reikia tikėtis, kad antrasis bandymas ne tik puikiai atrodo, bet taip pat gerai ir nešiosis.
O siūlui, kurį galima permegzti be akivaizdžiai matomų pasekmių, dedam riebų pliusą.
Jurgos P.R. megzti megztukai ir nuotraukos. Abu megzti iš Lenpur Linen 568, pirmojo modelis – “Edie“, antrojo – “Dusk“.{jcomments on}