Mezgimo viešumoje diena, šiemet visame pasaulyje švęsta biršelio 18 dieną, jau nebe naujiena Lietuvoje ir mezgėjai visuose jos kampeliuose išeina į viešas erdves pamegzti kartu su bendraminčiais. Mes taip pat prisijungėm. Pamezgėm pievoje tarp dobiliukų.
Radom plačius metalinius pynučius, į kuriuos patogu atsiremti nugara
ir smagu pamakaluoti kojomis mezgant bei plepant su draugėm.
Stabtelėjom bendrai nuotraukai prie žymiosios sinagogos tvoros,
apsilankėm viename senamiesčio kiemelyje
ir neaplenkėm MZ, kurioje vyko intensyvus mezgimo bėdulių fabrikas.
Projekto sudėtngumas – darželio lygio, todėl baimės niekam nekėlė. Įdomiausia, kad tarp mezgėjų pasirodė nepaprastai didelė dalis žmonių, darželio nelankiusių ir leidusių laimingai ikimokyklines dienas namuose su mamomis ar (dažniau) močiutėmis. Truputį nukrypsiu. Visas jaunas mamas, auginančias mažus vaikus ir svarstančias, ar tikrai darželis – vienintelis būdas socializuotis ir gauti reikalingas mokyklai žinias (nebarstau druskos ten, kur darželis – būtinybė, ne galimybė), kviečiu pažiūrėti į šią darbščią, nagingą ir išsilavinusią bendruomenę;).
Net ir darželio nelankiusioms šios mažos siūlinės lėlytės nebuvo naujiena, močiutės išmokė jas savo laiku gaminti. Kai kurios nesismulkino ir vietoj tokių niekučių mokė siūlus sukti, vyti, verpti, megzti ir nerti… Nėra ko stebėtis, kad daugelis lėlyčių toli paliko vaikiškus rankdarbius ir pasipuošė įmantriausiom šukuosenom bei parėdais. O kas prašoko šių lėlyčių etapą vaikystėje, į kaimynes žiūrėdamos akimirksniu užpildė išsilavinimo spragas;)).
Lėlės išvaizdos kūrimas – kažkas tarpinio tarp vaikystės pasakos kūrimo ir kasdienių savo rūpesčių, tai yra, reikalas įtraukiantis. Garderobas gali plėstis iki begalybės, nes šūkis „nėra kuo rengtis” tiek pat sėkmingai taikomas ir mažesniu masteliu. Gali prigalvoti visokių aksesuarų, paskui – draugų, vaikų… Taip netruksi ir visą bėdulių pasaulį sukurti. Befantazuodamos net ėmėm ieškoti jam lietuviško žodžio – Bėduva, Bėdulynė?
Bėdų pasaulio tą šeštadienį nesukūrėm, o ir tos gimusios lėlytės taip toli buo visų bėdų atrodė. Linksmos, smagios ir jaukios mezgimo draugės.
Pasipuošusios ir atsipalaidavusios,
visa savo esybe demonstruojančios, kad mezgimas – tikra šventė.
Ir ji dviguba, kai gali pamegzti kartu su drauge.
Mezgimas tinka ir prie blizgančios vakarinės suknelės,
ir prie puošnaus šokėjos sijono. Pastaroji lėlytė taip smagiai nusiteikus, kad, rodos, bet kurią akimirką stryktels ir pasileis šokti su virbalais. Jei yra kepurinė, gali būti ir virbalinė;).
Savo mezgimo lėlytes susodinom ten, kur mums visoms labai patinka būti – tarp siūlų
ir mezginių.
Jos patikimiausiai saugos mūsų atsargas
ir žongliruos nebaigtais mezginiais.
Ten su jomis dalinsimės visais pasiekimais ir rūpesčiais.
Pasirodė, pagrindinis mezgėjų rūpestis – visai ne rašto sunkumas ar nepavykus konstrukcija. Čia – ne bėdos, o neišvengiami proceso etapai. Pats didžiausias visų rankdarbiautojų galvos skausmas – laiko trūkumas. Gal jos ir megs už mus naktį? Nors truputį… Susitarėm išbandyti ir kitais metais susitikusios tai aptarti;).
Mezgimo lėlytėms, kaip ir tikroms mezgėjoms, labai patinka kompanija, todėl jūsiškė tikrai bus dėkinga už įtaisytą draugę.
Ir už patį minkščiausią siūlų kamuoliuką vietoj pagalvėlės.
O jei kartais pasigestumėte savo lėlytės tarp siūlų, galit netikėtai užtikti ją pievoje
ar kieme. Visiems karts nuo karto reikia gryno oro ir naujų įspūdžių. Kad būtų kuo pasidalinti kitais metais:)
{jcomments on}