Rudenį mes visi įnirtingai ruošiamės žiemai, „šiiiitokio ilgumo, šiiiiitokio šaltumo”. Ypatingai darbuojasi mamos, nes joms keičiantis sezonams keičiasi ne (tik) stilius, bet visų pirmiausia – gabaritai. Pasižiūri, kas liko nuo praeitų metų ir supranti, kad… ne kaži kas;)).
Ir šitas islandiškos vilnos megztukas Šarūnui sumanytas ir pradėtas rudens pradžioje, kai pasirodė šiltoji vilna šaltai būsimai žiemai…
Žiema kaip ir dar neįvyko, o mezgukas įvyko ir labai!
Rankoves teko pradiniam sumanymui trumpinti (akivaizdžiai Kristina tikėjosi, kad kitais metais tokio pat megzti nereikės;)), ilgis – megztuko-paltuko – liko, nes šiluma kaulų, kad ir labai jaunų, net ir tokią lietingą žiemą, nelaužo.
Megztukas šis universalus – ir prie eglutės gyvenimu mėgautis, ir į lauką vietoj striukės rengtis. Turi apdailos juostelę per visą perimetrą, kad vilna savo dantų nešieptų ir vaiko odelės neliestų, turi pamušalą, ir švelnumui, ir neperpučiamumui ir odinę kilpelę pakabinimui.
Ir dar tokį slaptą ingredientą viduje,
kad net ir vienas būdamas Šarūnas „ant kelmelio nesėstų ir pyragėlio neėstų”…
O taip tinkamai apsirengus, žiemos būtinai sulauksim:)
Kristinos Milčienės megztas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Plotulopi 1030, 0001, 1421, 1424, 1430 (akivaizdžiai tie, kas atliko nuo mano katinuko, jokiu būdų ne atvirkščiai, tam pritars bet kuris užklaustas katinas, pabandykit!), raštas iš čia.{jcomments on}