Dalia šiai vasarai ne tik pati pasiruošė, bet ir apruošė kai kuriuos ne tokius apdairius aplinkui;).
Mes abi su Urte gavom po šilkinę palaidinę, kiekviena savo spalvos, dydžio ir pačio madingiausio silueto. Urtei tai kaip ir priguli, dukra kaip ne kaip, bet aš tai jaučiuosi kaip pamačius Kalėdų senelį vidury vasaros karščių.
Urtė mamai parūpino fotosesiją ne bet kur, pačiam Neapolyje!
„Prieš mums išeinant į miestą, paprašau savo draugo italo, kad nufotografuotų mane ir mano naują rūbą. „Mezgimo zonai”, – sakau. „Čia tokia Lietuvos mezgėjų sąjunga. Mano mama jai priklauso”. Italui padaro įspūdį.
Vos išėję, atsiduriame vienoje tų puikių, siaurų, besileidžiančių neapolietiškų gatvelių. Siūlau, kad gal būtų gera vieta nuotraukoms. „Ne ne”, – sako man italas. „Aš žinau gerą vietą. Čia už kampo, 5 minutės”. Kai italas sako „už kampo”, tai reiškia mažiausiai 20 minučių kelionės. Po 15 min. ėjimo ir dar dešimt minučių važiavimo metro, jis man išdidžiai sako: „Va čia”. O atvedė į tokį kaip mūsų gedo prospektas, kur krūva parduotuvių ir visi du milijonai neapoliečių išėję vakariniam pasivaikščiojimui. Aš visa suplukusi, nes lauke 37 laipsniai, tą akimirką mažiausiai noriu būti įamžinta nuotraukoje su savo naująja baisiai gražia palaidine (kuri juk tokia gera per karščius), bet kitos progos gali ir nebūti. Tačiau išsireikalauju bent jau „pusiau” neapolietiškos gatvės (ją randam dar truputį pavaikščioję, žinoma). Aš jam ir aiškinu: „Dabar turiu matytis aš visa. O dabar tik palaidinė. O dabar siūlė.” O jis mane ir fotografuoja visą laiką, kol kalbu ir judu, o kai nustoju judėt – nustoja ir fotografuot. Žodžiu, išėjo kaip išėjo, pusę nuotraukų teko ištrinti, bet matosi šiek tiek tos palaidinės ir Neapolio – tikiuosi tiks.”
Man šią vasarą Neapolis nešvietė ir kaip tyčia joks draugas italas net nemanė užsukti į MZ. Dalia, pati būdama kaime, bandė mane sugundyti uždaryti parduotuvę ir paieškoti gražių vaizdų ir kokio draugo fotografo bent jau Vilniaus senamiestyje. Aš provokacijai nepasidaviau – o ką darys kokia vargšė mezgėja, kai jai prireiks, sakysim, Sirri vilnos kamuolėlio važiuojant savaitgaliui prie ežero ir ras atpluošus per pačius karščius uždarytą parduotuvę? Negalės pabaigti šilto apkloto ar megztinio žiemai…)
Nusprendžiau, kad Vilniaus senamiestis gražus ir neatsitraukus toli nuo kasos.
Pasinaudojau Urtės būdu nešioti palaidinę pusiau sukištą – tinka tuomet ir prie kelnių, ir prie sijono, kokį nori ilgį, tokį ir pasidarai…
Mes vaikštom apmegztos prašmatniais šilkais, bet labai primygtinai norėčiau pasiūlyti tam pačiam modeliui liną. Jis taip pat vėsins ir puikiai kris. Aš kaip tik tokių pat spalvų lininį mezginį panašiu metu laikiau ant stalo (reikėjo suprasti, kad mezgu), tai daugelis iš pirmo žvilgsnio ir nesusigaudė, kad ne tuo pačiu apsirengus. Šilkas visais laikais buvo turtingųjų privilegija, linas – prieinamas kiekvienam vargšui. Bet mada keistai tas vertybines svarstykles pakreipia ir linas, ne vienoje siūlų kolekcijoje kaina prilygstantis šilkui, dabartinėje tekstilės jūroje taip veržliai kyla ant aukščiausių bangų, kad tuoj į prašmatnų giminaitį ims iš aukšto žvelgti… Patikėkit mano, šilku apsitaisiusios, žodžiu;).
Abi palaidinės megztos Dalios Liepuonienės, kiekviena apdovanota pasirūpino nuotraukom, o Urtė ir laišką prie jų parašė :). Su prierašu P.S. Leidžiu publikuoti šitą laišką „Mezgimo zonos” dienoraštyje – tegu žino, kaip aš čia dėl jų plūkiuosi. Įvertinta.