Apie margus megztukus ir laimingus netikėtumus

Jau seniai gaudau Joaną su jos nauju megztuku, bet ketvirtadienio vakarais, kai ji ateina, vis tamsu būdavo. Taip ir pavasario su šviesa sulaukėm… Pasiėmiau fotoaparatą ir atitraukiau nuo mezginio Joaną, kuri be didelio noro su manim į gatvę išėjo.

1-DSCF1702

Nuėjom netoli, ten, kur „visos upės teka“, aš už fotoaparato, o Joana pasižiūri į šalia sustojusią porą ir ima šypsotis bei sveikintis. Sustoję, kad netrukdytų nuotraukoms, pasirodė besą Joanos giminaičiai, kaip tik keliaujantys į stotį, vyksiantys į užsienius (na, gal nebūtinai tą vakarą iš Vilniaus…;)). Moralas – nebūtų per prievartą išėjus į gatvę, nebūtų susitikus.

1-DSCF1705

Antra dalis. Aš jungiu fotoaparatą – o jis tyli. Tiek laukiau šviesaus laiko, kad akumuliatorius nusėdo. Aš nosį nukabinau, o Joana patenkinta, kad nereikės fotografuotis, juokiasi. Ir tada jaunas vyras išsitraukia iš krepšio savo fotoaparatą ir sako: „Aš galiu nufotografuoti!“. Po kelių dienų gaunu nuotraukas ir saulėtus linkėjimus iš Antverpeno:).

1-DSCF1708

Žiūriu į nuotraukas ir išsišiepus prisimenu to vakaro netikėtą įvykių dėlionę. O pagrindinis istorijos herojus turėjo būti megztukas. Pažiūrėkit, kaip gražiai Joana pažaidė su formom ir pereinamų spalvų siūlais!

Joanos Bartkevičienės megztas megztukas iš Drops Delight 13. Tautvydo Bargelio nuotraukos.{jcomments on}

Parašykite komentarą

Item added to cart.
0 items - 0,00