Prieš gerus 20 metų turbūt sunkiai būtum suradęs nemokantį megti žmogų. Nemėgstantį, nemezgantį – taip, žinoma, mums visiems skirtinga veikla prie širdies, bet neišmokęs pagrindų sunkiai praslysdavai. Jei ne namie, tai mokykloje visi privalomai megzdavo šalikus, pirštines ar kojines.
Šiandien apsirengti lyg ir turim kuo, megzti moko toli gražu ne kiekvienoje mokykloje ir mezgėjai bei siūlų gamintojai su liūdesiu konstatuoja šio amato (ar meno?) nykimą iš mūsų kasdienybės. Kai kas, maldavęs močiutės pabaigti kojines darbų pamokai, gal ir lengviau atsiduso. Tie, kam mezgimas teigia didžiulį džaugsmą, kūrybinio pakilimo akimirkas bei originalų garderobą, su gailesčiu pagalvoja apie tuos, kurie neturi net galimybės to džiaugsmo patirti. Ne pirma mezgėja eina savanoriauti į vaikų dienos centrus ir dalytis su vaikais mezgimo džiaugsmu. Gal kam patiks, gal kas užsikabins ir rankos, iki tol maigiusios telefono mygtukus, pradės dėlioti vieną po kitos spalvotas akis ir eiles…
Vieną tokią iniciatyvą šiandien norėčiau pristatyti, o kadangi jos pati pradžia – paprašyti Jūsų paramos ir pagalbos. Daiva eina mokyti vaikų megzti į dienos centrą prie Visų Šventųjų bažnyčios. Mezgimui, kaip žinia, be gero mokytojo reikia visai nedaug – virbalų ir siūlų. Ne viena sūlų mylėtoja turi prisikaupusi jų tiek, kad tikrai pati visų neišmegs. Kitų aruodai gal ir nėra tokie įspūdingi, bet daugelis padarę pavasarinę tvarką savo antresolėse ir paloviuose, tikrai atrastų kažkada taip sužavėjusių, o dabar jau nebedžiuginančių siūlų, vienišų kamuoliukų po pabaigtų mezginių, nebenaudojamų virbalų… Visų priemonių labai laukiame MZ! Siūlai netinka tik tie, kuriuose apsigyvenę tos, kurių vardo negalima minėti, visa kita, tikimės, atras mylinčias ir vertinančias rankas. Visi mezgantys žinome, kokį džiaugsmą teikia minkšti, švelnūs ir gražūs siūlai, todėl Jūsų dovanos tikrai praplės mūsų, mezgančių būrį ir ratas, kuriame galėsime dalytis šios veiklos paslaptimis, atradimais ir džiaugsmais, niekada neišnyks. Skubam revizuoti atsargas?:){jcomments on}