Žiemai pasiruošiau pati to nesusivokusi ir tikrai neplanavusi. Man labai užsireikė megztinio su kokias nors pasikartojančiais motyvais. Žvėriukais, pageidautina. Apsvarsčiusi kelias gražias man kandidatūras (kiškiai, sraigės, elniai…), išsirinkau lapes. Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ta labai graži oranžinė Sirri vilna. Labai prie jos pritiko tamsiai ruda ir balta – lapės ausims, uodegai bei kojoms, fonas prie lapių turėjo būti žemės spalvos. Nors apsvarsčiau ir man gerokai tinkančią tamsiai mėlyną. Nugalėjo koncepcija.
Pradėjau pirmiausia (jau susirinkus spalvas) nuo motyvo paieškų. Iš inercijos. Knygose, paskui internete. Prie interneto praleidau – nemeluoju – kokias 3 šeštadienio valandas. Prisiminiau Anemor Sundbo močiutę. Vienoje savo knygų, aptarinėdama liaudies mezginių motyvus, konkrečiau, briedžius ir elnius, autorė aprašo ir močiutės mezginius. Ji turėjo savos kūrybos briedžio piešinį, kurį megzdavo ir į kurį gviešėsi susižavėjusios kaimynės. Bet močiutė buvo nepalenkiama ir į visus prašymus atsakydavusi pasiūlymu pačioms susikurti savo briedžius. Kuo ilgiau ir be jokių rezultatų aš varvinau akis prie kompiuterio ekrano, tuo įsakmiau mano galvoje skambėjo A.Sundbo močiutės žodžiai: „Nusipiešk gi tu pagaliau savo lapę!”. Būčiau radus, tikrai būčiau ją paignoravus. Deja… Pagalvojau, kad geriau laiką leisiu megzdama nei naršydama. Greit primečiau piešinuką, kad nei vienai eilei netektų daugiau 2 spalvų ir pradėjau.
Megztinius jau senokai mezgu nuo viršaus, nes vieni privalumai, dabar jau ir šį taip megzčiau, bet kadangi aš mąstau darydama, apačia buvo aiški (18*12 akių ir tiesiai), tai pradėjau nuo apačios, nusprendusi, kad kai prieisiu prie pažastų, tada ir sugalvosiu, kaip megzti toliau. Kol mezgiau iki pažastų, sugalvojau, kad reikia kažkaip sukombinuoti, jog toliau ir rankoves, ir pagrindą megzčiau kartu, nes tas mazgų kaišiojimas (po kiekvienos lapių eilės siūlus nutraukdavau) visai manęs neviliojo.
Numezgiau rankoves apvaliai iki pažastų eigoje kombinuodama platėjimą (tai medelį, tai tupinčią lapę įterpdama), paskui viską sujungiau, atidėjus akis pažastims ir mezgiau contiguous metodu, tik nuo kito galo. Jei jau visai atvirai, tai tuo metodu tiksliai naudojausi tik megzdama pečius. Rankoves ir pagrindą mezgiau ratu įsivaizduodama kaip kiekvieną jų seniau megzdavau atskirai. Pečių linijoje, kurioje paprastai 2 akys kas eilę pridedamos, aš iš 3 akių padarydavau vieną.
Pilka apykaklė – truputį dėl stiliaus (apykaklaitės imitacija), truputį koketiškas bandymas (spalva) bent kiek pritempti megztinio spalvą man prie veido (netinka man jokia pilka, bet šalta šviesi geriau nei šilta rusva).
Megzti iš Sirri vilnos, turiu prisipažinti, nėra pats didžiausias malonumas, ypač norint ją kiek kiečiau suspausti, kad išvirkščios pusės siūlai geron nelystų, bet rezultatas – nepaprastai šiltas ir pūkuotas megztinis. Tikras lapės kailis:)
Iki pažastų mezgiau prišokdama, paskui tas rankovių ir kaklo konstravimas mane taip suintrigavo, kad sėdėjau prie jo visą ilgą savaitgalį beveik non stop. Pastaruoju metu išgyvenu tikrą mezgimo krizę, kuri trumpai skamba taip: „Nebemegsiu pagal jokius aprašymus! Ir jokiu būdu nieko netestuosiu!”. Šis megztinis vėl grąžino mane į senus laikus, kai mezgiau kurdama ir galvodama, o ne dirbdama užprogramuota rankomis mezgančia mašina. Tegu nepavyks, teks paardyti, bet kiek džiaugsmo procese! Dabar nusirengti nenoriu.
O kam norėsis mano lapių, labai prašom:
Megztinis megztas iš Sirri 5/2 10, 20, 31, 32 ir C4.{jcomments on}