Šiandien didaktinis įrašas. Apie raštuotiems mezginiams reikalingą spalvų kontrastą.
Man pačiai labai patinka subtilūs, neryškūs deriniai (patinka ir nesubtilūs bei ryškūs, bet tikrai nesu visada jų pusėje), tačiau spalvotas mezgimas turi savo taisykles. Gali jų nepaisyti, nes mezgimas neturi nei baudų, nei policijos, bet žinojimas, ką turėsi sudėjus tą su tuo, labai sutaupo siūlus, laiką ir nervus.
Kaip bemylėčiau subtilybes, smulkūs raštai reikalauja kontrasto ir prieš vėją nepapūsi. Ir kuo smulkesnis raštas, tuo didesnis kontrastas pageidautinas. Aš įtariu, kad mano primygtinis to paties kartojimas parduotuvėje kai ką veda iš proto, bet iš visos širdies noriu jus apsaugoti nuo to grėblio, ant kurio aš vis karts nuo karto užlipu;)
Subtilūs deriniai nuostabiai atrodo šalia sudėjus du kamuoliukus, o tik pradedi raštuoti ir gali naudoti savo mezginį daltonizmui nustatyti. Esmė iš tiesų yra ne subtilume, o toniniame kontraste. Spalvos gali būti kontrastingos (kaip mano apatinėje nuotraukoje esančios raudona su žalia), to neužtenka. Svarbiausia yra tinkamas šviesumo ir tamsumo kontrastas. Pats patikimiausias būdas – baltai juoda tokio derinio nuotrauka. Idealų pavyzdį galite rasti čia. Jei nuotraukoje nieko neįžiūrite, nepuoselėkite tuščių vilčių, meskite tokį derinį lauk ar palikite jį dryžiams ar intarsijai, nes kitaip turėsite vietoj pirmų nuotrauką va ką:
Paskutinis modelis, tai yra, visi trys to paties modelio spalviniai variantai demonstruoja vienaip ar kitaip tą patį.
Vidutiniškas kontrastas – žaliam fone pirmos pavasarinės gėlytės (delne – sniege pirmi žali daigeliai).
Ne stebuklas, bet raštas matosi.
Antrojo varianto – mėlyni katilėliai žalioje pievoje – negelbėja jokios poetiškos asociacijos.
O vat ne tokia subtili, bet kontrastingesnė nykščio žalia, būtų jau daug rimčiau pagelbėjus visai katilėlių pievai būti tikra pieva,
o ne paskydusiais atspindžiais purvinoje baloje.
Arba paredaguotas nuotraukos kontrastingumas. Bet jis pagelbėja tik nuotraukoms, tikrų nešiojamų pirštinių visai neveikia.
O kai mezgiau trečią porą, kuo toliau, tuo labiau man pačiai akys lipo ant kaktos.
Buvau numezgus gal pusę vienos pirštinės, kai atėjo pas mane Jurgis ir paklausiau jo, ar gražu. Jis tik pakėlė antakius ir po ilgokos pauzės išspaudė: “Jos tokios…eee…keistos”.
Bet kai numezgiau visą porą (Noro Kureyon sock siūlai pasirūpino, kad jos nebūtų vienodos, o prie jo priderintos cheminė salotinė bei beveik neoninė geltona Šetlando vilna), turiu pripažinti, kad iš visų trijų ji man (ir ne man vienai) gražiausia. Net ir tie, kuriems tokios …eee… keistos spalvos ne prie širdies, negalėtų paprieštarauti, kad ji tikrai raiškiausia.
Įkvėpimo šaltinis šiai porai buvo Paryžiaus parkų gėlynai saulėtą ir karštą vasaros rytą:
Pirmosios poros (antroji – ne pora, o tik viena nebaigta pirštinė – jau išardyta) modelis – “Violets“, siūlai – estiška Aade Long 8/2 vilna artistic pink-lila ir latviška augalais dažyta vilna šviesiai melsvame fone. Antroji pora (visi trys spalviniai variantai) – “Stone Flower“. Pavasarinės gėlės megztos iš Crazy Zauberball 2096 (septintas debesis) žalsvame Šetlando vilnos fone, antra pora – tos pačios margos žalsvos vilnos fone melsvos Aade Long 8/2 gėlytės. Trečiojoje poroje Noro Kureyon sock S102 žydi kartu su spalvota Šetlando vilna.{jcomments on}