Ar gražų turėjot praėjusį savaitgalį?
Aš labai myliu žiemą. Gal dėl to, kad gimiau tuo laiku. Viskas man žiemą taip gaivu, švaru, gryna. O sniegas! Rudenį, gelstant lapams, ar pavasarį, jiems skleidžiantis, procesai vyksta palaipsniui, po truputį. Bet sniegas ima ir iškrenta, greitai ir neatpažįstamai transformuodamas viską aplinkui, suteikdamas pilkam ir paniurusiam pasauliui pasakišką išvaizdą. Namų šiluma ir jaukumas dar šiltesni ir jaukesni, o pro langą – nuostabiausi paveikslai. Pirmas sniegas man visada yra didelė šventė, džiaugsmas be jokios papildomos priežasties, su dovanom – lyg dangiška mana – iš aukštybių.
Laukui bėgant šildymo sąskaitos ir nuolat purvinos grindys ima brautis kaip pikti slibinai į tavo pasaką. Bet tokie mezginiai ir tokios nuotraukos nubraukia tas buities dulkes nuo akių ir vėl matai pasaulį toks, koks jis – gražus ir stebuklingas. Ir balti mezginiai žiemą – iš tų pačių snaigių ir spindinčio šerkšno?…
Kad ir atrodo abu labu tokiu, mezginiai – ne sniegas, šilti be galo. Šiai didžiulei skarai Neringa sumezgė visus 200g plonytės Farerų salų vilnos ir negali atsidžiaugti siūlo šiltumu. Po truputį audžia mintį apie pledą. Taip kad po šiandieninių „apšerkšniję mūsų žiemos, balta balta, kur dairais” vaizdų, galime tikėtis tęsinio – pirkioje.
Neringos Miržinskienės megztas megztukas, skara ir nuotraukos. Megztukui panaudotas raštas iš M. Webb knygos „Mezgimas. Raštai ir technikos”, siūlai – BabyAlpaca Silk 0100. Skara megzta iš Sirri 5/1 10, modelis – modifikuotas „Quill„.{jcomments on}