Aš taip įsivaizduoju idealią žieminę suknelę. Ji turi būtinai būti vilnonė. Ir raudona. Raudona nebūtinai, bet… ji tokia šilta, sodri, šventiška. Vasarą ir taip daug spalvų džiugina akis (į kurias dar plieskia šilta saulė), o žiemą, gamtai išblukus ir iškritus sniegus, tiek tos spalvos ir lieka – patamsėjusios raudonos gudobelės su erškėčiais, spanguolės, sniegienų pilvai ir kalėdinės puošmenos… Ir moteriškos suknelės.
Manęs ta spalva gundyti visai nereikėjo, bet Daiva taip vaizdžiai papasakojo, kaip kaifuoja megzdama, jog aš nevalingai ėmiau akim naršyti lentynas ieškodama…Ko? To paties. Neradau, bet prisiminiau, jog namie turiu labai gražios gilios raudonos spalvos islandiškos vilnos, kurios užsisakiau kitam projektui, bet esu meistras tuos projektus keisti. Pažiūrėsim… Galų gale, net jei ir nusimegsčiau, būtų man kaip su pilku „Still Light”, kai tik jį apsirengiu, išgirstu „komplimentus”: „O, šiandien su Editos suknele”.
Daiva užsikaifavus negalėjo sustoti ten, kur turėtų baigtis tunika ir turi… suknelę:).
Suderino pereinamų raudonų spalvų vilną su tamsiai raudona vienspalve ir su sagute, kuri tobulai užbaigia žieminio peizažo įvaizdį.
O man žiūrint į tokius mezginius džiaugiasi širdis
ir laukiu sniego. Ir žiemos švenčių.
Daivos Jakštienės megzta suknelė, modelis – „Still Light„, siūlai – Aade Long 8/2 artistic su vienspalve raudona.{jcomments on}