Sulaukėm pirmo sniego;)? Tokio labai labai jau efemeriško, bet vis tik sniego… Galima traukti į dienos šviesą žiemiškus, ne rudeniškus mezginius.
Tik atkeliavus vilnai iš Farerų salų, labai man rūpėjo išbandyti patį ploniausią siūlą (5/1). Be abejo, skarai. Ir ne bet kokiai, o tradicinei farerietiškai skarai.
Jai būdinga tam tikra išgaubta forma, kuri idealiai apgula pečius ir nemunka nuo jų, kas labai aktualu buvo dirbančiai moteriai (o ir ne dirbančiai malonu), tam tikslui mezgamas per vidurį lengvos trapecijos formos įstatymas, dažnai su raštu ir daugiau suiminėjama pečių vietoje nei tradiciniame trikampyje.
Suiminėjama tai tada, kai mezgama (tradiciškai!) nuo apačios. Aš dažnai raginu mezgėjas mažiau medituoti ties kokiu aprašymu, o tiesiog imti ir daryti. Šį kartą tai gailiuosi tokios skubos. Raštą tradicinį radau liaudiškų skarų knygoje, mezgiau kaip seniau įprasta nuo apačios. Virš 400 akių! Ripsu!!!! Laukiau to kiauraraščio kaip oazės dykumoje… O paskui tai teko sau nusistatyti dienos normą (kiek eilučių TURIU numegzti), nes natūraliai ji nesimezga. Mezgant skarą iš viršaus, turi lygiai tiek pat akių numegzti kaip ir mezgant atvirkščiai, bet pradedi nuo nedaug ir įgauni pagreitį, su juo neskausmingai ir pabaigi tas paskutines ilgąsias eilutes – juk pabaiga jau čia pat.
O aš klampojau per „tradicijas” kaip per sniegą virš kelių ir per tą laiką suradau modernų ir daug mielesnį šiuolaikinį tos pačios skaros variantą, kam smalsu, rasite jį čia.
O prie skaros labai pritiko pirštinaitės be pirštų.
Modelis iš naujos K.Hayashi knygos „Fun with Wristwarmers”:
Siūlas kiek nelygus ir labai plaukuotas, todėl nelabai aiškiai matosi raštas, bet nuotaika – sniego. Ir labai labai šilta. Kai kas, besiskundžiantys skaudančiais sąnariais, pamiršta juos su šia vilna ant rankų. Puiki dovana sniego karalienei:)
{jcomments on}