Gavau šį rankinuką dovanų susitikime su „Bergere de France” atstovais ir labai juo džiaugiausi. Na, gal tikru rankinuku jo ir nepavadinsi, greičiau labai pagerintu pirkinių krepšeliu, bet man jis labai patiko ir nebuvo svarbu, kaip vadinasi ir kokia jo pirminė paskirtis. Savo pirmam gyvenime jis buvo nelabai panašus į tą, kurį matot nuotraukoje, buvo jis su gražiom mano jau minėtos firmos mezginių nuotraukom. Tik ta nuotraukų medžiaga taip greit nusidėvėjo (o gal ne greitai, tik aš per intensyviai jį nešiojau…), jog aš iš pradžių ignoravau apšiurusias nuotraukas (toks stilius!), paskui apsimečiau, kad nepastebiu smulkų įtrūkimų, kol galiausiai skylės ėmė badyti akis ir aš skaudama širdimi jį iškrausčiau ir paruošiau paskutinei kelionei į šiukšlių konteinerį. Gal būtų jis ten ir nukeliavęs, jei ne mano dukra, ėmusi jo gailėti ir kaulyti jai palikti. „Ką tu nešiosi, gi matai, jau jam galas. Gaila ir man, bet negali visko, ko gaila, laikyti…” Ir nebaigus frazės atėjo nušvitimas. Suplyšusi gi tik plėvelė su nuotraukom, o visa kita – ne siūlytė neprairus, užtrauktukas lyg ką tik įsiūtas. Taip gaila buvo tokį kokybišką daiktą nurašyti… Ir net negera pasidarė pagalvojus, kad būčiau jau ir išmetus, jei Kristė nebūtų stabtelėjusi prieš šiukšles nešdama. Gi tą sudilusį plėvelės plotą aš galiu kuo nors uždengti! T.y., ne kuo nors, o mezginiu!
Kurį laiką meditavau ta tema. Gal apnerti spalvotais kvadratėliais, taip jie man patinka… Ar geriau megzti? Ką?… Kol naršydama „Marimekko” puslapyje pamačiau šią nuostabią Fujiwo Ishimoto sukurtą medžiagą „Maisemą„:
Numezgiau 9 langelius skirtingom kryptim ripsu (į tiek nuotraukų buvo sudalintas originalus paveikslėlis) iš panašaus kolorito kojininių siūlų likučių. Ir mano krepšelis gyvena antrą gyvenimą:)
