Lininė skara man buvo eksperimentinis mezginys, bet tokio neradikalaus eksperimento, nes kažkas jau mezgė (t.y., internete benaršydama esu užtikusi), na kas blogiausio jai gali nutikti, tai lamdysis, bet kiek vilnonių skarų lamdosi, nelaiko formos ir nieko – mylim, mezgam, nešiojam. Bet kai šią žiemą (!) atėjo pas mane į parduotuvę jauna mergina su lininėmis riešinėmis, aš išsižiojau. Turiu galvoje, riešinės buvo ant rankų, ne maišelyje išlygintos. Ir va šitaip atrodė:
„Gal čia linas koks kitoks, ypatingas?”,- pralemenau. „Ne, tas pats, čia gi pirkau”,- ji tik pasijuokė iš manęs ir… nusipirko kitos spalvos lino naujai porai. Iš pradžių aš net alpakos riešinėms nerekomenduodavau (nes yra mažiau elastinga nei avies vilna), tik plonytę merino vilną, bet po to, kai Aistė numezgė (puikiai) porą, pakeičiau nuomonę. Bet linas? Tą žiemą man vėl teko pakeisti nuomonę, šį kartą daug kardinaliau. Ir jei norit megzti riešines iš lino – prašom. Ypač tinka, kai sunku apsispreęsti, šilta mums ar šalta, arba tikrai šilta, bet riešinės labai papuoštų vasarinį ansamblį, na lyg apyrankės. Tokį komplektą visai neseniai matėte, dabar tos pačios riešinės iš arti:
Rezultatas matomai nenuvylė, nes kas gi megztų dar, jei nepatiktų? Pakeliui naujos riešinės prie tunikos:)
Ką manot? Vasara ant nosies…
Žalios riešinės – Radvilės Snieganaitės, raudonos ir elektrinės – Rūtos Juzėnienės. Siūlai – 4 gijų linas. {jcomments on}