Visiems, kas užėję į parduotuvę įdomaudavosi, kaip gyvena mano baktusas (jis gyveno ant virbalų prie kasos – ilgai), su džiaugsmu pranešu, jog jis gyvena puikiai, nulipo nuo virbalų ir sėkmingai įsikūrė ant mano kaklo.
Pradėjau jį megzti tik atėjus pirmai latviškos vilnos siuntai, turėdama tikslą išbandyti, ar tinka šis siūlas šiam modeliui, kiek jo reikia, kaip nešiojasi ir t.t. Visi šie tikslai seniai prarado prasmę, nes kol mano baktusas gyveno ant virbalų, per tą laiką gimė jau ne vienas ir net ne dešimt tokių. Kas vis dėlto dar neišsibandė pats, pasakau, jog nešiojasi puikiai, yra labai švelnus, šiltas ir mielas, nesunaudojau pilnai 2 skirtingų spalvų kamuoliukų, bet beveik. Iš tiesų, jis man taip nusibodo, jog primezgiau iki 100 akių ant virbalo ir nesvėrus variau atgal.
Demonstruoju jį dabar tokiu laiku primindama, jog Baktusas yra puiki dovana, net jei megsit (kaip aš) 4 mėnesius, turėsit kitoms Kalėdoms. Kas Baktusų megzti nebandėt, neišsigąskit, jam tikrai nereikia 4 mėnesių… O be to, iki Kalėdų dera pabaigti, kas nebaigta (ant stalo guli dar anksčiau pradėtos kojinės…:().
Vienintelis to ilgo marinavimosi ant stalo pliusas, tikiuosi, jog jis įkvėpė nemažai dryžuotų skaryčių ant kaklo, mačiau gan daug, rodau tik porą, kurių nuotraukas turiu:
Renatos Starkienės megztas vyriškas Baktusas.Siūlai: latviška Ogres vilna
Lijanos Šalomskienės megztas Baktusas. Siūlai: latviška Ogres vilna
O viena mergina, pamačiusi mano mezginėlį, besivoliojantį ant stalo, neradusi tokių pat siūlų (nieko keisto, jie išnyko man net neįpusėjus skarelės), pasinaudojo analogiškom Reuma Thermal wolle spalvomis ir labai sėkmingai:){jcomments on}