Mano mama mezga priešokiais (mano beprotybė nepaveldėta :)). Anksčiau megzdavo dėl tos pačios priežasties, kaip ir visi – ką pasidarysi, tik tą ir turėsi.
Paskui mus užplūdusi prekių gausa tą poreikį kam sumažino, kam visai sunaikino. Mama retsykiais ką nors vis pamegzdavo, nedaug, per atostogas kokį projektėlį…
Pastaruoju metu vis dažniau pasiima virbalus, baigus vieną projektą jau nelaukia atostogų, o ieško kito (o gal beprotybė užkrečiama?:)). Senokai nemezgusi didelio ir rimto daikto (pvz., megztinio), šią vasarą ji nusimezgė palaidinę:
Sėkmė – visada geriausia paskata. Po šio tokio vykusio darbo jai užsinorėjo ko nors ir šiltesnio artėjančiam rudeniui. „Noriu iš tų siūlų, kur gražiai spalvos pereina“. Mama neatsiminė nei siūlų pavadinimo, nei gamintojo. Dėl tvarkos perėjom visą parduotuvę, ir apėjusios viską sustojom ten, kur galėjom tiesiai eiti iš pat pradžių – prie Noro. Mama išsirinko šių spalvų Silk Garden Lite siūlus, mezgė (labai intensyviai!) per atostogas, pasitardama virtualiai su manim dėl spalvų derinimo. Tai atrodė taip: Jurgis nufotografuoja mezginio gabalus, siunčia man elektroniniu paštu, paskui skambina. Ką aš galiu patarti? Noro atžvilgiu esu visai nekritiška, be to, toli gražu ne perfekcionistė…
Pirmus šalčius mama pasitiko taip:
Genovaitės Račinskienės megzta palaidinė. Modelis (greičiau prototipas) – Ava. Siūlai: Silk GArden Lite 2017