Štai pagaliau ir tiksliniai vyriški mezginiai 🙂 Tiesa, juos numezgiau jau gerokai anksčiau, bet kol Guostė atsiuntė nuotraukas, kol prisiruošiau parašyti… na, pati supranti 🙂
Pirmiausia – Joriui. Turėčiau pasiteisinti, kad tada, kai sunerimusi dėl savo mezginių (tiksliau – jų aprašymo) poveikio jau buvau bepasižadanti daugiau rašyti, o ne megzti, šitos riešinės jau buvo įpusėtos (vaikams rankos juk vis tiek šąla, nesvarbu, kaip rašau ar mezgu).
Joris, aišku, truputį nusižiūrėjo nuo sesės (kaip tie vaikai patyliukais vienas kitą myli, visai atskira tema, labiau tinkama gal kokiai kitai, ne mezgimo svetainei). Turėjau kiek pagudrauti, kad atkalbėčiau jį nuo pradinio sumanymo (jam gal jis ir atrodė įspūdingas, bet man… khmm): paaiškinau, kaip yra paišomos raštų schemos ir pasiūliau pačiam nusipiešti raštą, kokio tik nori (aišku, jis greitai to paišymo atsikando ;)), pasakiau, kad kalbant apie puošmenas „daugiau yra mažiau”, ir kadangi vienas iš vėlesnių pageidavimų buvo sukryžiuoti raudoni ir mėlyni kardai, radau ornamentą „Latvių pirštinėse”, kuris, kaip pažiūrėsi, – gali būti žvaigždutės, o panorėjus – kardukai. Tiesą sakant, būčiau jam tuos kardukus išmezgusi dviejų spalvų, bet taip ir nepritaikėm raudonų karoliukų. Tai štai ir viskas, Joris patenkintas (ypač tuo urveliu nykščiui), mokytojos mokykloj sužavėtos, aš rami tesėjus pažadą :))
Antra dalis sudėtingesnė. Esu tikra, kad tėčiui riešinių būtų užtekę visai lygių ir kad jis to rašto dorai nė neapžiūrėjo, bet… čia gi meilės mezginiai 🙂 Nors tinkamų žalių siūlų (šitą spalvą jis labiausiai mėgsta) taip ir neradau, užtat aptikau labai gerų žalių karoliukų – neblizgių, nestiklinių, ne per didelių, negalėjau rašto iš kokių kitokių megzti 🙂 Tokį derinį pamačiusi Guostė sušnypštė kaip katė, aš tik akis nudelbus ėmiau teisintis, kad čia gi tėvukui… „Na, jei tėvukui, tada ok” – vis dėlto gavau pritarimą :)) Tėtis, jau sakiau, į spalvų derinius nesigilina, raštai jam irgi buvę nebuvę, bet šiaip aiškiai patenkintas („kažkokio jaukumo priduoda”), visą dieną užsimovęs pravaikščiojo. Man, aišku, būtų smagiau, jei jis ir kitą dieną jas būtų nešiojęs, bet tai jau ne jo būdui – pasidėjo, iki bus reikalas: slidinėti eis ar malkų kapoti :)), o man irgi pratimas – padovanojai ir pamiršk, jau nebe tavo…
Dangirutės Giedraitytės megztos riešinės ir tekstas. Nuotraukos – jos dukters Guostės
Tai va, šį kartą tiek, iki 🙂 D.{jcomments on}