Turėjau nertą skarą paauglystėje. Gana sėkmingai ją nešiojau, sunešiojau ir iki šiol visai nepasigedau. Mėgau, nešiojau ir mezgiau įvairaus plauko ir fasono šalikus. Šią vasarą nužiūrėjus Jurgą su nuostabiai gražiu šaliu ant vasarinės palaidinės vėsią dieną (ir tokių, pasirodo, šią vasarą buvo!…), nusprendžiau, kad ir man šalio reikia, pasiknisau tarp man prieinamų modelių šaltinių, pradėjau mezgti ir tikiuosi neužilgo baigti. Bet trikampės skaros?… Pasigrožėdavau grynai platoniškai pamatytais variantais kaip gražiais akiniais, vaistų dėžutėm ar pavadėliais šuniui, pačiai megzti nė į galvą neateidavo, kam? (Baktusas nesiskaito, tai tiesiog tobulesnė šaliko versija.)
Vieną vakarą jau visai prie pat namų ėjau per gatvę, šalia manęs apsimetusi pėsčiąja pravažiavo dviračiu jauna mergina. Neįžiūrėjau jos gerai, buvau pavargusi ir nesidairiau į praeivius, be to temo, dar nedegė gatvės žibintai, o viską jau supo pilka prieblanda. Ir mergina man pasirodė pilkais drabužiais, nuo jos dvelkė kažkokiu elegantišku polėkiu; atsimenu tik „paštininko“ stiliaus krepšį per petį ir… skarą ant kaklo. Prašvilpė pro šalį , tiek ją ir temačiau, o mane lyg kas apkerėjęs būtų. Taip užsireikė skaros, lyg kokia ūmi liga būtų pakirtus.
O kai jau kur puolu, tai iš širdies. Prisirinkau jau ir siūlų, ir modelių gyvą galybę…
Nenorėjau didelės skaros (jau turiu, hm hm, „Wings of Horus“), o tik skarelės ant kaklo, pirmai pradžiai išsirinkau „Springtime bandit“ ir tuos pačius estiškus siūlus, net tą patį derinį, likusį nuo „Wings of Horus“, gal norėjau jį reabilituoti?… Siūlai mano daug plonesni nei originalo, todėl bijodama, kad skarytė nebūtų per maža, vidurinę dalį pakartojau ne 4, o 5 kartus.
Siūlų man dar liko, likučius aš kaip žinia myliu ir ėmiau juos dėliotis. Ar kam teko dar pastebėti tokį įdomų reiškinį, kad kai kurie deriniai dėliojasi tik vertikaliai, o horizontaliai – niekaip?
Į balą puolęs sausas nekelsi. Juolab kad įpuoliau į gilią balą… Tas pats modelis, iš Kureyon sock yarn S-150:
Ir tai tikrai ne galas…
{jcomments on}