Atostogos tęsiasi – dryžiukai smulkėja. Mat mezgami tokie projektai, kuriems užtenka mažesnio kiekio vienos spalvos siūlų.
Siūlai: Drops Alpaca. Daug spalvų…
Įkvėpimo šaltinis čia. Tik mezgiau iš plonesnio siūlo, todėl dryžiukai ne po 2, o po 4 eilutes.
 |
 |
Nors tik kaklą mezgiau rankomis, pasipiktinčiau, jei kas aiškintų, jog tai – ne rankų darbas. Turiu galvoje ne tik kaklą ir ne mašinos aparato stumdymą, o… galų sukaišiojimą. Jis užėmė turbūt daugiau laiko nei visas mezgimas.
Dabar taikausi į štai tokį megztinį gerom akim:
Arba tokį ripsu:
Labai mėgstu dryžiukus. Ypač margus. Ir ne šiaip sau margus, o LABAI margus. Šitie du projektai iš nuostabios Sanna Vatanen knygos „Neulo Virkkaa Kirjo Jamalangasta!“ – mano svajonių megztiniai.
Vaikystėje leisdavau vasaras pas mamos draugę kaime. Ten kartais gyvendavo jos mama, visų švelniai vadinama babutyte. Ji iš kažkur gaudavo maišus siūlų atliekų. Labai trumpų (~50cm), labai plonų ir labai margų. Amžinatilsį babutytė traukdavo iš maišo po vieną siūliuką bet kokios spalvos ir juos raišiodavo. Po to iš tokių kelių labai margų kamuoliukų susukdavom vieną storesnę giją ir nerdavom… puodkėles. Tie savadarbiai siūlai būdavo laikomi ne per virš vertingais, pats tas puodkelėm. Gaila, buvau vaikas ir nesipriešinau tam, kas įprasta – nenusimezgiau iš jų megztinio. Bet tai buvo pačios gražiausios mano gyvenime matytos ir turėtos puodkelės. Paskui, babutytės siūlų atsargoms išsekus, bandėm imituoti tą nuostabų melanžą. Bet kai darai tyčia, sunku išgauti tai, kas gaunasi netyčia… Tai ir tebuvo imitacija. Siekiamybės. Svajonės…
O nuo čia parodytų suomiškų šedevrų mane sulaiko tik mintis… apie pabaigą. Mano jau ne kartą minėta Anna Zilboorg knygoje „Knitting for anarchists” gana išsamiai aptaria ir šitą temą – mazgų. Aš paprastai mazgus su adata pabaigoje stengiuosi sukaišioti, tegu blogoji pusė ir neatrodo kaip geroji, bet atviri galai nesiplaiksto. Tačiau man buvo labai malonu perskaityti jos padrąsinimą visoms, kurios (tarp kurių ir pati autorė) nemėgsta mazgų slėpinėjimo. Jos težino, kad jų pusėje yra ilgametė tradicija, nes laikais, kai mezgimas buvo ne mielas hobi, o būtina gyvenimo dalis (nenusimegsi kojinių – nušalsi kojas), žmonės negaišo laiko tokioms smulkmenoms kaip išvirkščiosios pusės puošyba. Ir jei koks perfekcionistas domėsis jūsų megztinio vidine puse, galima ramiai jam atsakyti, kad tai jūsų privatus reikalas – vieša yra geroji pusė.
Nesu labai smalsi ir labai į žmonių privačius reikalus linkusi kišti nosį, bet… daug atiduočiau, jei galėčiau pažvelgti į tų megztinių vidinę, privačią pusę…
Tačiau
tai, kas liko nuo mano pirmų dviejų dryžuotų megztinių – dar toli gražu ne likučiai:
Esu sumanius iš to dar 2 projektus: vieną iš mėlynai žalios juostos, kitą – iš violetiškai raudonos. Iki!{jcomments on}