Šis ilgasis savaitgalis taip stipriai praplėtė mano pasaulio suvokimo horizontus, seniai bejutau tokį atradimo džiaugsmą (įsivaizduoju, tą dažnai turėtų patirti vaikai, tik vyresnis amžius taip pat turi savo privalumų, gali jau tą sąmoningai išgyventi ir dar labiau džiaugtis…). Lyg kas mus supančioje nuo pasaulio sienoje būtų iškirtęs dar vienas dureles, už kurių veriasi naujų galimybių perspektyvos ir viliojantys nematyti toliai…Tos durelės vadinasi „Mezgimo mašina”:). Paprastutė, mezganti tik gerom akim „Niva”. Mezgančiom sudėtingom šiuolaikinėm mašinom gali tai atrodyti juokinga ir dėmesio neverta, bet man, iki tol mezgusiai tik rankom (neretai ir lygių akių PLOTUS), ji – geroji burtų lazdelė. Tik mokėk naudotis…Va čia prasidėjo pirmieji sunkumai.
Draugė seniai man siūlė savo amžinatilsį mamos mezgimo mašiną (siūlė ir kai mama dar gyva buvo, kad nuvažiuočiau pasimokyti, jos mama mielai būtų man viską parodžius), bet man atrodė, jog tai visai kita sritis nei rankinis mezgimas, užteks man ir jo, tikrai yra kur dar gilintis ir gilintis. Matyt, turėjo tam ateiti laikas (ar laiko stygius taip prispausti), kad šį savaitgalį supratau, jog noriu. Neketinu jos iškeisti į rankinį mezgimą(ir manau, kad tai nepakeičiama), bet kai reikia megzti daug lygiom akim ir rūpi ne meditacija, o rezultatas…
Draugė su dukra mašiną atvežė. Gražiai laikytą ir rūpestingai prižiūrėtą. Be jokios instrukcijos. Pabandėm prisiminti (ji bandė, aš tai ir prisimint ta tema neturiu ko), kaip ką darė mama, ką sakydavo…”Reikėjo močiutės pasiklausti, kai dar gyva buvo…” Reikėjo…Gal dar daug ko pasiklausti ir pasakyti, mašina čia mažiausias klausimas… Jos seniau buvo daugmaž vienodos, močiutė lyg ir neturėjo būti unikalių žinių saugotoja. Ėmėm ieškoti seniau mezgusių giminių ir pažįstamų. Užėjo mano teta, jos mama ir sesuo mezgė, ji taip pat bandė prisiminti, ką žino. Prisiminė net, kur jos mama laikė mezgimo mašinos instrukciją(kartu su iškarpom), bet po jos mirties viskas išmesta… Paklausiau Danutės, kuri mezga visą gyvenimą, ar jos niekad netraukė pasilengvinti sau gyvenimą mašina. „Oi ne, kai visą vaikystę praleidi tarp tokių darbų…” Prisiminiau ir aš tas krūvas mezginių, kuriems reikėjo dar daug rankinio darbo pridėti. Man rodos, net aš vaikystėje, būdama pas Alytaus močiutę, buvau išmokinta „kitliuoti”, o gal man tik rodos… Prikėlinėjant seną daiktą visuomet kartu kyla tiek prisiminimų ir sentimentų. Prisiminiau ir žagarėlius, vasaras su pusbroliais, kaip Alytaus močiutė (mano tikros močiutės sesuo), mano prašoma, vesdavosi mane į gretimais esančią bažnyčią, truputį padūsaudama dėl tiek iš darbo atimto laiko (kalba eina ne apie sekmadienius, o apie paprastų dienų vakarus!), bet niekad man neatsakydavusi…Ir tetos Monikos(?) megztą geltonai žalią komplektėlį (megztuką su sijonėliu, ant kurio išsiuvinėtas obuoliukas) – tada daiktų buvo nedaug ir visi jie brangūs ir įsimintini… Taip beklaidžiodami prisiminimų vingiais bendrom jėgom išmokom: akis uždėti, suimti, nuimti, Danutė prisiminė, kaip megzti skylutes ir nukeltas akis…Teta Monika gavo užduotį surasti instrukciją, dar sužinojom, kurie pusbroliai daugiausia tokia mašina mezgė, jei reikės, bus galima juos pasigauti ir pasimokyti. Danutė išėjo namo… paieškot ko nors daugiau internete, o mes prisėdom prie mašinos.
Mano vyresnysis sūnus tikrai nėra tos nuskriaustos vyrijos dalis, kuri dėl mūsų netolerantiškos visuomenės turi slėpti savo pomėgius, jei jie tradiciškai nėra laikomi vyriškais (mezgimas, pvz.). Mezgimas jo visiškai nedomina. Net ir mezginiai nelabai. Vietoj kokio „unikalaus rankų darbo megztinio” jis mieliau rinksis standartinį tipišką bliuzoną su gobtuvu ir užtrauktuku. Mano pasakojimų, kad nieko nėr tobuliau už vilną, jis mandagiai išklauso, o paskui nueina į „Armijai ir civiliams” ir nusiperka grynos sintetikos pirštines (su pirštinėm šiais metais jis nusvilo…) Bet technika jį traukia. Labai… Kol mes su drauge bandėm mašiną, jis, kad ir turėdamas kitų reikalų, negalėjo nuo jos atsitraukti. Tiek ten visokių smulkių detalių, priedų, o čia dar turi atspėti, kas kam skirta… Kad ir nesidomėdamas mezgimu, jis , matydamas mane kasdien mezgant, gana gerai orientavosi, kiek mezgimas užima laiko, o čia – abra kadabra – ir šmotas prieš akis…
Likę vieni puolėm prie mašinos, labai smalsu buvo išbandyti. Prisiminiau krepšy dulkantį pradėtą megztinį dukrai (plonytė alpaka lygiom gerom akim), kurio niekaip nesugebėjau pabaigti Kalėdoms (kaži ar sugebėčiau ateinančioms?)…, taip pat lygiai pradėtą megzti lininį megztinį (jo įdomumas ne rašte, o konstrukcijoje, mašina tokiu atveju – rojus!). Bet Jurgis ryžtingai nustūmė susidomėjusią sesę, pareiškęs, kad „mašinos – ne mergaitiškas reikalas” (ar čia tų mezgusių jo dėdžių pavyzdys?), man kiek mandagiau pasiūlė grįžti „prie tų savo bambukinių”, jei jau labai nagai niežti, ir pats ėmėsi žaisti.
Paskambinau draugei, norėdama pasidžiaugti kartu, kad mašina (tegu ir nepilnu pajėgumu, kol išsiaiškinsim) dirba. Jurgis tik galvą kilstelėjo nuo mašinos: „Perduok Vilei, kad aš jai labai dėkingas, jog ji atvežė man mašiną”. Jam? Vilė greičiausiai nė neįtarė, kad jam ją atvežė… Vakare, pasigrožėjęs rezultatu (tikrai gražu, bet tai kai kam siurprizas – o būsimą apdailą rankom jis maloniai sutiko perleisti man), jis jau visai rimtai paprašė: „O gali šita mašina būti tik mano?” „Gali…”- numykiau, tikėdamasi, kad jo nuosavybės teisė netrukdys ir man ja reikalui esant pasinaudoti. Nes šiandien darbe mezgu lygiom akim skarelę ir, turiu prisipažinti, jaučiuosi nei šiaip nei taip…
Rankom megztam daikte daugiau meilės? Kaip pažiūrėsi ir kuo tą meilę matuosi… Gali su tokia pačia meile rinktis spalvas, fasoną, važinėti tuo aparačiuku pirmyn atgal ir, grynai kiekiniu požiūriu, pagaminti jos daug daugiau…:){jcomments on}