Atšilę orai pažadina iš žiemiško snaudulio ir iš svajonių apie pavasarį jau galima sugrįžti į realybę. Gal ne tokia ta žiema ir bloga, ypač mezgimui. Vakar žiūrėdama į už lango siaučiančią pūgą, galvojau, mezgimo klube pamegsiu sau viena, pabendrausiu pati su savimi…Bet jokia pūga nesutrukdė susirinkti smagiai kompanijai. Ir pamegzti kartu, ir pasidžiaugti jau numegztais darbais. Ponia Joana atsinešė parodyti jau pabaigtą bolero dukrai iš minkštučių Capuccino siūlų. Nepaprasto grožio darbas, ne tik pačios numegztas, bet ir sumodeliuotas, kas pasitaiko vis rečiau, kai tokia milžiniška modelių pasiūla. Vidinė pusė tokia pat ideali kaip ir išorinė, pačios nunertos sagutės… Tiek daug pasakoju, nes tik visiems(t.y., visoms) išsiskirsčius susigaudžiau, kad jo nenufotografavau:(. Jei tik pavyks dar kartą tą bolero išvysti parduotuvėje ir nufotografuoti, būtinai įdėsiu nuotrauką visiems pasidžiaugti.
Užtat kai ką nufotografuoti vis dėlto sugebėjau – Gabrielės naują megztinį iš Escimo:
Jo greitą gimimą sulėtino naujos siūlų siuntos laukimas, bet dabar jau baigtas ir Gabrielė su juo atėjusi ketvirtadienį pamegzti jau nebe taip kraupina kitas mezgėjas įžendama pro laukujas duris (lauke, pvz., -20 laipsnių) tik su plonyčiu megztuku. Net ir žinančioms, iš kur ji ateina, būdavo šalta žiūrėti, o kas nežino…:)
Naujas megztinis tai jau nebe mezginys, o drabužis. Dar vakar Gabrielė mezgė kojines iš labai gražaus kamuoliuko, vardu Charisma (Zauberball Schoppel-wolle) (pati tų spalvų nešioti negaliu, tai nors iš šalies galiu pasidžiaugti:)), o jau šįryt gavau nuotrauką:
Ar ne žiemos stebuklas?..
