Megzta diena

Žinau, žinau, kad daug kas laukia „ataskaitos” apie praėjusį šeštadienį, o man taip sunku prisėsti, nes visko tiek daug, taip intensyvu ir dar į jokias lentynėles galvoje nesudėliota… Pabandysiu nuo pradžios. Nuo pasaulinės mezgimo viešumoje dienos. Šiemet pasaulyje ji švenčiama birželio 9 – 17 dienomis (kiekviena bendruomenė pasirenka jai patogiausią datą). Nuo pat pirmųjų metų mes šią dieną švenčiam tuomet, kai Vilnuje vyksta „Kultūros naktis”  ir viena šventė organiškai įsilieja į kitą. Galvodami apie šių metų programą, vėl norėjom traciškai suorganizuoti mezgėjų suolelį, paskui nėrimo ir mezgimo pamokos parduotuvėje, ten ir šventinis pasisėdėjimas – mūsų šventės užbaigimas ir startas intensyviai nakčiai. Nusiunčiau programą organizatoriams ir gavau iš jų pasiūlymą sukurti miesto mezginį! Net iš džiaugsmo pašokau! Juk daug smagiau rinktis kažkokiam konkrečiam darbui kartu nei kiekvienam su savo mezginiu – gal čia tik man taip atrodo, kai ir taip visi ketvirtadieniai mano…:) Suolelis be jokios abejonės buvo ir ne vienas, bet daugiausia užimtas ledus belaižančių ir bestebinčių procesą… Meluoju, Jurgita prisijungė prie mūsų kompanijos ne tik su megztu gabaliuku medžiui, bet ir su savo neriamu pleduku kūdikiui, bet turint tokią palaikymo komandą ir patvinusį Kudirkos fontaną… daug bepanersi;). Atkreipkit dėmesį – mergytės su nertom kepurytėm! Mama specialiai jas taip papuošė renginiui ir paskui juokėsi iš mūsų, „mezgėjų”, tik viena su savo megztu drabužiu buvo…

Palaikymo komanda

Megztas graffiti – jokia man naujiena, greičiau naujiena buvo sužinoti, kad jis atsirado tik 2005 metais! Šis gerokai jaunesnis permanentinio graffiti brolis radikaliai skiriasi nuo vyresnėlio: išpurkšta siena retai kam sukelia gerus jausmus, nekalbant apie jos savininką, o megztas graffiti visiems kelia šypsenas, jis nieko negadina ir yra labai lengvai nuimamas… Tik va mano praktiškai natūrai buvo labai sunku peržengti save, man atrodė beprasmybė mezti kažkokį stulpelį ar šaliką skulptūrai, kai yra tiek gyvų ir TIKRAI šąlančių kaklų… Lūžis manyje įvyko, kai pernai Kornelija atvežė lauktuvių knygutę ta tema, kur gražiose nuotraukose taip vykusiai atskleistas visas reikalas. Ir įspūdis, kurį padaro bet kokia nedidelė vykusi detalė mieste – joks praeivio šalikas (tegu ir pats įmantriausias ir meistriškai atliktas) nepakels taip nuotaikos, kaip megzta žinutė ant stulpo. Ar tas pats stulpas su primegztais nagais – rodos, atgyja pasaka ir namelis (šiuo atveju, stulpas) išsiaugino vištos koją ir tuoj nueis savais keliais…

Tos knygos paveiktos ėmėm dairytis, ką čia būtų galima „papuošti” netoli parduotuvės, aplink nei medžių, nei stulpų, net metalinių gatvės tvorelių – vienintelis toks varganas lietvamzdis. Ėmėm jau taikytis jo link, gabaliukus megztus rinkti, bet žinot, kaip būna – planuoji, planuoji ir… toliau planuoji. Dar pasvajoji, pasvarstai. Kol negauni gero spyrio – reikėjo greit kokios vaizdinės medžiagos šių metų akcijos skelbimui, tai „apsirengė” lietvamzdis viens du.

Eigoje

Šeštadienio akcijai ruošėmės jau rimtai ir kryptingai (konkreti data nepaliko jokių galimybių svajoti…;)), kas savo mezginių sandėlius revizavo, kas naujus pavyzdėlius ir gabaliukus megzė bei nėrė, kas siūlų tam tinkamų ieškojo… Iš tiesų, ši veikla yra ideali proga ir galimybė atsikratyti nežinia iš kur tavo siūlų dėžėje atsiradusio klaikaus akrilo ar kito „gėrio”, jokiam žmogui nelabai tinkamo. O va gamtoje jis gyvuos ilgiau nei natūralūs pluoštai. Ir bus toks svarbus – neįsivaizduoju geresnio pritaikymo tiek sintetikai, tiek visiems neįvykusiems mezginiams. Nukrypau.

Eigoje

Prisipažinsiu, labai bijojau to šeštadienio. Pirmiausia dėl laiko. Gabaliukus mes turim, bet kiek laiko reikės, kol jie visi atsidurs jiems skirtoje vietoje? Patirties tai jokios… (lietvamzdis nesiskaito – jis taisyklingas cilindras, ir galėjau jį siūti, kiek tik norėjau laiko). Antra mane kirbinusi baimė buvo dėl kolektyvinio darbo. Ta yra, kūrybinio kolektyvinio darbo – patirties taip pat nulis, iki tol viskas, susijęs su kokia nors kūrybine veikla, man buvo grynai individualus reikalas – taip buvau auklėjama visą savo mokymosi laikotarpį ir dėl savo srities specifikos kompanionų niekada neturėjau. Truputį užbėgu už akių – nei viena baimė nepasitvirtino ir nepasiteisino (kaip ir daugelis baimių) – tilpom į laiką, tiksliau sutalpinom į jį ir medžių (!!!) apmezgimą, ir pietus prieš kursus:). O labiausiai mane sužavėjo komandinis darbas, kaip greitai, sklandžiai gimsta daugelyje rankų tai, su kuo ilgai vargtum vienas, kiek naujų atradimų, derinių!…

Procesas

Na ir sąlygas turėjom puikias – megztas graffiti, kad ir megztas, bet vis tik graffiti (=nelegalu) ir visam pasaulyje tuo užsiimantys menininkai sukūrę įmantrią strategiją, kaip slėptis, kaip greitai ir nematomai palikti savo pėdsakus, o ir baudas pasiruošę mokėti pagauti… Mes su leidimu turėjom visą saulėtą šviesią dieną pačiam miesto centre ir pievelėje šalia galėjom patogiai daryti įvairiausius paruošiamuosius darbus.

Procesas

Paskui jau ant medžio siūti iš anksto sukomponuotus gabalus:

Procesas

Dalyvių amžius kiekvienoje šventėje yra gan plataus diapazono, labai smagu matyti pačius jauniausius. Šiemet jauniausias mezgantis buvo Mantas, gausiai aprūpinęs mus tiek virvutėmis, tiek nuostabiausiais bumbulais, pavirtusiais braškėm ar pūkuotais vikšreliais…:)

Procesas

Baigėm pagrindinį medį ten, kur besiekė mūsų kopėčios ir Kornelijos rankos – o ji čia aukštai!!! Bandžiau savo Jurgį įkelti į medį – tai mano vaikui net plaukai iš pasipiktinimo piestu atsistojo: „Aš – siūti???!!! NEEEE! Manęs čia neįtrauk!”. Ir akimirksniu dingo šurmuliuojančioje minioje.

Everestas

O kadangi turėjom dar daug gražių gabaliukų ir daug laisvų darbščių rankų apačioje, tai pasipuošė ne tik pagrindinis medis, bet ir nedidelis guotelis šalia:

Procesas

Su Manto kirminuku ir tarpeliu naujai šakelei:

Pūkuotas kirminiukas Detalė

Pagrindinis medis greitai išleido ūglius

Apmegztas medis

ir vienas jų apsivijo šalia stovintį žibintą, sulapojo Kristinos megztais lapais ir pražydo Gitanos nunertom cukrailoninėm rožėm! O apačioje – vienos mezgėjos gražus pats pirmasis mezginys!

Vijokliais apaugęs žibintas

O kai jau medis atrodė taip,

Aprengtas medis

nusifotografavom prie jo prieš išsiskirstydamos pietauti visa komanda, tiksliau, kas tuo lemiamu momentu prie jo buvo:)

Visa komanda

O vakarop viskas vyko, kaip ir kasmet: pamokėlės, nauji veidai ir tradicinis Agnės likeris. Tik matyt, visų fotoaparatų dėmesys išsisėmė medžiu ir niekam neatėjo į galvą nufotografuoti antros dalies. Užtai labai pradžiugino Edita, pirmadienį jau pasirodžiusi su nauju papuošalu, sulaukusiu tiek daug komplimentų darbe!

Lininis papuošalas

O ir aš pati, gėda, net neįsivaizdavau, kaip gerai jis atrodys iš lino!

Lininis papuošalas

Pabaigai noriu labai pasidžiaugti, kad mezgimo viešumoje dienos idėja plinta. Kaune ji švenčiama jau seniai (o ir megztas graffiti atsirado prieš gerą savaitę!), šiemet prisijungė mezgėjos Ukmergėje bei Zarasuose. Ir gavau Jūratės Skinderskienės nuotraukų iš šios šventės Biržuose!

Mezgimo viešumoje diena Biržuose

Labai mane sužavėjo idėja atsinešti ir mezgimo mašiną į miesto centrą. Jaučiu, kokia eilė būtų prie jos pas mus…(aš pati pirma!)

Mezgimo viešumoje diena Biržuose

Taip ir knieti kokiu moralu užbaigti – visos šventės, visi darbai mūsų rankose. Ką bedūsavus, kad kitur gerai, visko vyksta ir žmonės smagiai gyvena, imkimės patys ir šventė ateis pas mus į namus…

Mezgimo viešumoje diena Biržuose Mezgimo viešumoje diena Biržuose

Nepabaigsiu moralu – pabaigsiu dideliausiu AČIŪ! Visoms dalyvavusioms (tiek šventėje, tiek pasiruošimuose), „Svajonių knygoms” už ne vieną nemiegotą nakties valandą ;), už entiuziazmą, paaukotą laiką, kūrybines idėjas ir kas ESATE – juk viskas tikra ta žodžio prasme mūsų rankose!

P.S. Kadangi galvoje dar mintys kaip drabužiai paauglio spintoje, daug kas liko nepasakyta. Bet vieną dalyką labai noriu pasakyti ateičiai – medžio aukštis ir laikas apribojo mūsų veiklą tą dieną, bet krepšys su gabaliukais ir siūlais tam reikalui, koks buvo… toks (beveik) ir liko. Todėl planuojam įvairiausių naujų akcijų – laukiam pasiūlymų!{jcomments on}

Daivos Jakštienės, Audronės Steponaitienės, Hanos Namavičiūtės, Astos Bekintienės ir Jurgio Eidikio nuotraukos.

1 komentaras apie “Megzta diena”

Parašykite komentarą

Item added to cart.
0 items - 0,00